Psichikos problemos

Slogi, liūdna nuotaika.

Sumažėję interesai bei pasitenkinimas anksčiau patikusiais dalykais („nebėra gyvenimo džiaugsmo“).

Sumažėjęs savęs vertinimas bei pasitikėjimas savimi, sunkumas priimti sprendimus.

 Kaltės ir bevertiškumo idėjos.

Niūrus ateities įsivaizdavimas.

Mintys apie savižudybę ar nenoras gyventi.

Energijos stoka, silpnumas ( ypač pirmoje dienos pusėje, rytais), jaučiamas judesių sulėtėjimas.

 Miego sutrikimai ( būdinga, jog pabundama anksti ryte ir nebeužmiegama ar miegama labai ilgai).

Apetito pokyčiai.

 įvairių kūno vietų skausmai, nemalonūs jutimai

Medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai).

Psichoterapinį ( psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys).

 Instrumentinį – šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt.

Įprasta manyti, kad ADHD (angl. attention deficit/hyperactivity disorder) – aktyvumo ir dėmesio sutrikimas – tai vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo  ir negali gyventi pilnaverčio gyvenimo.  Šiuo sutrikimu  serga  3-11 proc. vaikų. Deja, sulaukus pilnametystės, sutrikimas tęsiasi  ir toliau akivaizdžiais simptomais 15 proc.suaugusiųjų, apie 50 proc.sirgusiems sutrikimo požymiai tampa švelnesni. Jeigu sutrikimas savaime nepraeina iki 17m., labai tikėtina, kad jis pasireikš ir suaugus.  Bendras sergamumas ADHD suaugusiųjų tarpe – 2-5 proc. Dažniau serga vyrai – 5:1 santykiu.  Sunkiausia  sutrikimą diagnozuoti žmonėms, kurie vaikystėje su šia diagnoze nesusidūrė.

Pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį  į galimus rizikos veiksnius -  ar turite artimų giminaičių (pvz., tėvų ar brolių ir seserų) su ADHD ( nepalankus genetinis paveldėjimas 80 proc.); ar mama nėštumo metu rūkė, vartojo alkoholį ar narkotikus; ar mama nėštumo metu neturėjo sąlyčio  su nuodingomis medžiagomis, pvz. PCB; ar ankstyvam gyvenimo laikotarpyje Jūs neturėjote sąlyčio su švinu; ar negimėte anksčiau laiko ir mažesnės kūno masės.  ( Šie veiksniai lemia patoanatominius ir patofiziologinius pokyčius – noradrenalino ir dopamine neurotransmisijos sutrikimus) . Labai pravartu  prisiminti ar pasiklausti vyresnių artimųjų apie vaikystės ir paauglystės ypatumus. Svarbu atkreipti dėmesį  į tokius faktus – lėtesnis vystymasis , užsitęsęs  šlapinimasis į lovą, elgesio problemos, dažnos drausminės nuobaudos, prastesnis pažangumas, antramečiavimas. Visos šios aplinkybės turėtų paskatinti atkreipti dėmesį į galimus ADHD klinikinius požymius.

Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas – dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Manoma, kad vaikams, o suaugusiame amžiuje – vyrams būdingas hiperaktyvusis tipas, o moterims - nedėmesingumo tipas.

Nedėmesingumas – nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, pastoviai daromos klaidos; Išsiblaškymas – lengvai atitraukiamas dėmesys,  Neatidumas; Užmaršumas.

Hiperaktyvumas – bėgiojimas, per dažnas ir greitas  judėjimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje, per greitas ir per didelis šnekumas, triukšmavimas, įkyrus elgesys.

Impulsyvumas – negebėjimas sulaukti savo eilės, atidėti noro išpildymo,  atsakymas į klausimus, nesulaukus jo pabaigos, pokalbio temos keitimas; Lengvas su(si)erzinimas; Emociniai protrūkiai.

Esant minėtiems požymiams , atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse- prasidėjus darbiniams santykiams pastebimi  prastesni profesiniai pasiekimai ir menkesnės  galimybės siekti karjeros, dažnesni darboviečių keitimai. Kasdieninis darbas tampa iššūkiu – sunku atlikti darbą laiku, užmirštami terminai, susitikimai, svarbios datos. Šeimyniniuose santykiuose – dažnesnės skyrybos, santykių problemos. Nesugebėjimas kontroliuoti impulsų gali svyruoti nuo nekantrumo, nuotaikos svyravimų iki pykčio proveržių. Kitose gyvenimo srityse – žemesnė socialinė ir ekonominė padėtis, dažnesnės finansinės krizės, dažnesnis piktnaudžiavimas priklausomybę sukeliančiomis medžiagomis, nepaisymas kelių eismo taisyklių ir nelaimingi atsitikimai, pastovios baudos  už greičio viršijimą ir t.t.
ADHD vaikams diagnozuojamas, kai yra  sutrikęs dėmesys ir per didelis aktyvumas. Abu šie požymiai yra būtini diagnozei nustatyti ir turi pasireikšti daugiau nei vienos rūšies situacijose (pvz., namuose, klasėje, klinikoje).

ADHD požymiai suaugusiems  yra tokie patys, tik būdinga, kad hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai būna ne tokie ryškūs kaip nedėmesingumo.  Vadovaujantis DSM-V klasifikacija ADHD suaugusiąjame amžiuje diagnozuojama jei : pacientui pasireiškia bent  5 nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomai;  šie simptomai reiškiasi nuolat visose gyvenimo srityse ne mažiau kaip 6 mėn., šie simptomai pacientui sukelia reikšmingą disfunkciją; šie simptomai pacientui reiškiasi nuo vaikystės ( prasidėjo iki 12 metų). ADHD diagnozuojamas jei atsakymai į visus 4 klausimus yra teigiami. ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai – depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai – dažniausiai ribinio ir asocialaus tipo; priklausomybės sutrikimai. Jeigu hiperkinezinis sutrikimas buvo vaikystėje, o po to išnyko, ir atsirado kita būsena, pavyzdžiui, asocialus asmenybės sutrikimas arba psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo sutrikimas,  diagnozuojamas naujas, o ne ankstesnis  sutrikimas. Taip pat panašią ADHD būsenai simptomatiką gali sukelti hipoglikemija, skydliaukės patologija,  apsinuodijimas švinu.

Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus.

Dažniausiai ADHD gydymui skiriami  psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Moksliniai tyrimai įrodė, kad jie dažnai yra efektyvesni už kitas psichotropinių medikamentų grupes.

Stimuliatoriai  -  metilfenidatas (Concerta, Metadate, Ritalin, kiti), dekstroamfetaminas (Dexedrine), dekstroamfetaminas-amfetaminas (Adderall XR) ir lisdeksamfetaminas (Vyvanse).  Jie gali būti trumpo ir ilgo veikimo, dažnai pakankamai greitai ir efektyviai gydo  dėmesio koncentracijos trūkumą ir hiperaktyvumą.

Kiti vaistai-  atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas (Wellbutrin). Atomoksetino ir antidepresantų poveikio pradžia lėtesnė nei psichostimuliatorių, todėl jie yra antro pasirinkimo medikamentai.

Vaistai, kartu su psichosocialinėmis priemonėmis, skiriami adekvačiomis dozėmis kol sutrikimo simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.

Dažniausiai taikoma kognityvinė elgesio terapija ir šeimos konsultavimas.

Psichoterapijos tikslai

Pagerinti asmeninio  laiko valdymą ir organizacinius įgūdžius.

Impulsyvaus elgesio ir pykčio  kontrolė.

Problem ų sprendimo įgūdžių lavinimas.

Praeities socialinių ir akademinių nesėkmių įveika.

Pagerinti savigarbą.

Santykių su šeima, kolegomis ir draugais gerinimas.

Esant būtinybei, pravartu dalyvauti paramos grupėse, įtraukti į gydymo procesą šeimos narius, kolegas, draugus.

Joga ar meditacija.

Specialios dietos.Vitaminų arba mineralų papildai. Vaistažolių papildai . Nepakeičiamos riebiosios rūgštys, ypač Omega – 3.

Įvertinti simptomus gali padėti suaugusiųjų ADHD diagnostikai naudojamos skalės : CAARS, WURS, ASRSv1.1.  Paskutinę skalę gali užpildyti pats pacientas. Daugiau informacijos galima rasti specializuotuose tinklapiuose: www.help4adhd.org arba www.adhd-institute.com

Reikia užpildyti A ir B testo dalis. Testo A dalis daugiau atskleidžia pagrindinius ADHD simptomus, B dalis – papildomus  požymius. 4 ir daugiau teigiamų atsakymų tamsesnėje A testo  dalyje parodo didelę tikimybę ADHD suaugusių amžiuje.

Generalizuotas nerimo sutrikimas – tai lėtinis susirgimas, kuriam būdinga pastovus jaudulys, įtampa, nerimavimas dėl smulkmenų, ateities, keliantis diskomfortą, sutrikdantis kasdieninę veiklą ir darbingumą.

Nerimas – normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia – jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti. Pasibaigus nerimą keliančiai situacijai, trumpam jaučiamas nuovargis, kol organizmas vėl atstato išnaudotus resursus.

Patologiniu arba nenormaliu nerimas tampa tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo – pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju – žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį – trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.

Yra daug teorijų, aiškinančių nerimo priežastis

Biologinės – moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos – organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies – kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų –raumenų – padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse. Fizinės ligos irgi gali sukelti cheminę disfunkciją, dėl kurios atsiranda nerimas – tireotoksikozė, feochromacitoma , hipoksija, alkoholinė ar kitos psichoaktyvios mežiagos abstinencija, piktnaudžiavimas stimuliantais.

Psichologinės – jų požiūriu, nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus – kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka – natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga – gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai. Kitos psichologinės teorijos požiūriu, vaikas dar ankstyvoje vaikystėje perima tėvų elgesio modelius, o jei tėvai yra nerimastingi – taip reaguoti ir elgtis išmoksta ir vaikas.

Genetinės – jos kalba apie tai, kad nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai.

Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa. Pacientai blogai miega – jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas – dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas ( atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai ), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.

Ligos eiga. Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei – depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys – alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.

Gydymas medikamentinis. Gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais.

Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius,kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami.

Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais.
Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.

Psichoterapinis. Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jaumas ( „tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos. Šie konfliktai, elgesio modeliai gali būti sėkmingai koreguojami įvairiomis psichoterapinėmis technikomis, kurių pagrindinis privalumas prieš gydymą vaistais – nėra nepageidaujamų poveikių bei efektas išlieka, baigus gydymą. Tačiau šis gydymo būdas iš paties paciento reikalauja daugiau pastangų ir laiko.