Generalizuotas nerimo sutrikimas

Generalizuotas nerimo sutrikimas – tai lėtinis susirgimas, kuriam būdinga pastovus jaudulys, įtampa, nerimavimas dėl smulkmenų, ateities, keliantis diskomfortą, sutrikdantis kasdieninę veiklą ir darbingumą.
Nerimas – normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, kuri padeda organizmui mobilizuoti jėgas siekiant tikslo ar norint išvengti pavojaus. Nerimą jaučiame, kai laukia atsakingas pokalbis, pavyzdžiui, dėl darbo, operacija, egzaminas ar susitikimas su svarbiu žmogumi ir pan. Mūsų organizmas tada pasiruošia – jaučiame jaudulį, didesnį energijos kiekį, dėmesį koncentruojame tik tiek šia situacija, nenorime valgyti, mažiau miegame. Tuo metu tampa intensyvesnė medžiagų apykaita, pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies veikla bei kvėpavimas, išsiplečia vyzdžiai, padidėja raumenų tonusas. Kitaip tariant, gamtos esame apdovanoti gebėjimu sukaupti jėgas ties tuo, kas dabar svarbiausia, ir atidėti tai, kas gali palaukti. Pasibaigus nerimą keliančiai situacijai, trumpam jaučiamas nuovargis, kol organizmas vėl atstato išnaudotus resursus.
Patologiniu arba nenormaliu nerimas tampa tada, kai jis neturi akivaizdžios, suprantamos priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad ima žmogui ne padėti, o trukdo – pavyzdžiui, studentui prieš egzaminą taip „suka pilvą ir pykina“, kad jis negali nueiti į egzaminą; kitu atveju – žmogus gali būti tiek besijaudinantis dėl darbo, kad mintys jo neapleidžia vakare nei naktį – trukdo užmigti, kartojasi sapnuose.
Nerimo priežastys. Yra daug teorijų, aiškinančių nerimo atsiradimą.
Biologinės – moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su tam tikrų cheminių medžiagų kiekio, tarpusavio santykio sutrikimu. Čia kalbama apie serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų gamybos ar aktyvumo pokyčius, labai svarbią vietą galvos smegenų slopinimo procesuose užimančią gama amino sviesto rūgštį. Labai supaprastinta biologinės teorijos schema atrodytų taip: išorinės aplinkos dirgikliai perdirbami į nervinį impulsą, kuris plinta smegenų struktūromis iki noradrenerginių neuronų, kurie perduoda impulsą kitoms smegenų struktūroms, o jos – organizmo sistemoms. Kvėpavimo sistema, gavusi aktyvinantį impulsą, dažnina kvėpavimą, net jaučiamas dusulys, širdies – kraujagyslių sistema padažnina širdies susitraukimų dažnį, didina kraujospūdį, kaulų –raumenų – padidina raumenų tonusą, atsiranda įtampa ir drebėjimas ir t.t. Tai būtų normalaus, t.y. nerimo, turinčio adekvačią priežastį, atsiradimo schema. Patologinis nerimas irgi vystosi taip pat, tik dažniausiai be suprantamo dirgiklio arba reakcija į realų dirgiklį yra perdėta. Taip nutinka dėl jau minėtų cheminių medžiagų kiekio, pusiausvyros sutrikimų galvos smegenyse. Fizinės ligos irgi gali sukelti cheminę disfunkciją, dėl kurios atsiranda nerimas – tireotoksikozė, feochromacitoma , hipoksija, alkoholinė ar kitos psichoaktyvios mežiagos abstinencija, piktnaudžiavimas stimuliantais.
Psichologinės – jų požiūriu, nerimu gali reikštis nuslopinti jausmai, pavyzdžiui, darbas vadovaujant viršininkui, kuris yra nepagarbus, nevertinantis ar net agresyvus – kylantis noras jam priešintis, neapykanta ar panieka – natūralūs jausmai tokioje situacijoje, bet tiesiogiai juos reikšti pavojinga – gali prarasti darbą. Šie nuslopinti jausmai atlieka vidinio dirgiklio vaidmenį, kuris aktyvina vegetacinę nervų sistemą, tada jaučiami ir fiziniai nerimo simptomai. Kitos psichologinės teorijos požiūriu, vaikas dar ankstyvoje vaikystėje perima tėvų elgesio modelius, o jei tėvai yra nerimastingi – taip reaguoti ir elgtis išmoksta ir vaikas.
Genetinės – jos kalba apie tai, kad nervų sistemos ypač žemas jautrumo slenkstis įvairiems nerimo mechanizmus „užvedantiems“ dirgikliams yra nulemiamas genetiškai.
Generalizuoto nerimo simptomai
Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo, nuogąstauja dėl įvairių smulkmenų arba dėl artimųjų, savo pačių sveikatos, galimų katastrofų. Būdinga tai, kad galvojant apie ką nors į ateitį, matoma tik bloga, grėsminga ateitis, neišvengiamai susiklostanti katastrofa. Pacientai blogai miega – jiems sunku užmigti, vargina apmąstymai apie dienos įvykius, darbus, miegant sapnuose tarsi toliau sprendžiamos esamos problemos ar kankina košmarai, kuriuose nuo kažko bėgama, atsitinka kažkas baisaus, dažnai nubudinėjama. Ryte žmogus nesijaučia tinkamai pailsėjęs, jam sunku sukaupti dėmesį, bendrauti su kitais, nes pasidaro dirglus, nekantrus. Padidėja vegetacinės nervų sistemos aktyvumas – dažniau plaka širdis, atsiranda dūrimai, skausmai širdies plote, dažnai tampa nestabilus kraujospūdis, jaučiama raumenų įtampa, padidėja prakaitavimas, atsiranda virškinimo diskomfortas ( atsirūgimai, sunkumo jausmas pavalgius skrandyje, pilvo pūtimas gurguliavimas, užkietėję ar laisvi viduriai ), gali padažnėti šlapinimasis. Sergantieji skundžiasi dažnais galvos skausmais, pulsavimu, galvos svaigimu, kvaituliu, nestabilumo pojūčiu, silpnumu. Būdingas nemalonus vidinis drebulys, karščio-šalčio bangos, aptirpimai, odos paraudimas-pabalimas.
Ligos eiga. Susirgimas yra lėtinis, jam būdinga banguojanti eiga su pagerėjimais ir pablogėjimais, kartais gali tęstis visą gyvenimą. Vienam ketvirtadaliui pacientų, sergančių šiuo sutrikimu, nustatoma ir panikos atakų, daugiau negu pusei – depresija. Pacientai dažnai linkę neigti psichologines problemas bei tai, kad esamų fizinių skundų priežastis slypi psichikoje. Jie pas psichiatrą paprastai atvyksta atlikę įvairių specialistų skirtus tyrimus dėl galimų fizinių ligų, neretai jiems būna skirta „raminamųjų“, kartais pacientai gydosi patys – alkoholiu „atsipalaidavimui“, geresniam miegui.
Gydymas.Medikamentinis. Gydoma, priklausomai nuo simptomų intensyvumo ir trukmės, benzodiazepinais, antidepresantais, jų deriniais bei kitų grupių psichiką veikiančiais vaistais.

Benzodiazepinai veikia greitai ir efektyviai, turi mažai nepageidaujamų poveikių, bet nešalina ligą palaikančio galvos smegenų cheminio disbalanso sutrikimo. Ilgiau juos vartojant, atsiranda pripratimo rizika, esama dozė tampa nebeefektyvi, nutraukimas sukelia tokius pačius,kaip ir ligos, simptomus. Tačiau šie vaistai yra nepamainomi, siekiant greito būklės stabilizavimo, o kartais tik jie vieni toleruojami.

 Antidepresantais gydymas yra ilgas, trunkantis mėnesiais, metais. Kartu gydoma ir esanti depresija, kitos nerimo formos, antidepresantų vartojimas leidžia atsisakyti benzodiazepinų arba juos vartoti tik retkarčiais.

Įvairūs vaistų deriniai taikomi tada, kai gydymas vienu vaistu yra nepakankamai efektyvus. Šio sutrikimo gydymas yra visada ilgas ir sudėtingas, be to, po sėkmingo gydymo kurso praėjus kuriam laikui, liga linkusi pasikartoti.

Psichoterapinis. Šiuo sutrikimu sergantys pacientai turi tam tikrų asmenybės, elgesio, mąstymo ypatumų, kurie sudaro prielaidas ir sąlygas nerimauti. Jiems būdingas perdėtos atsakomybės jaumas ( „tik aš atsakau už savo vaikų ateitį“), savikontrolė („aš turiu visada būti ramus, mandagus“, „tik aš pats galiu išspręsti savo problemas“), perfekcionizmas („aš turiu būti geriausias“), baimė būti atstumtam, negalėjimas priimti kritikos. Šie konfliktai, elgesio modeliai gali būti sėkmingai koreguojami įvairiomis psichoterapinėmis technikomis, kurių pagrindinis privalumas prieš gydymą vaistais – nėra nepageidaujamų poveikių bei efektas išlieka, baigus gydymą. Tačiau šis gydymo būdas iš paties paciento reikalauja daugiau pastangų ir laiko.

Scroll Up search previous next tag category expand menu location phone mail time cart zoom edit close